Grafas De Gišas ir Raoulis ėjo pro kioskelį ir nusprendė pasivaišinti dešrainiu.
-Labai skanu- valgė ir komentavo Raoulis- nors mano tėvelis tai sako, kad nuo tokio maisto galima nusinuodyti.
Jo geriausias draugas De Gišas pritarė. Smagiai besišnekučiuodami jie tolo nuo kiosko, o girtuoklė nepatenkinta murmėjo, nes norėjo eiti kartu.
-nieks manęs nemyli...-uždainavo liūdnu balsu. Kai kažkoks benamis į ją paleido batą dainuoti nustojo.
-visi kažką turi tik ne aš- nuriedėjo moteriškei ašara.- kodėl. Kodėl- užriko ji veriančiu balsu.
Raouliui pasirodė, kad stimpa katinas.Gišas apskritai nekreipė dėmesio.
-Gišeli, argi negirdėjai, kad kačiukas numirė.
-Man nelabai rūpi. Geriau einam dar paerzint to apsimetėlio vienuolio- mergos. Žiūrėk, kaip įtikinamai nupiešiau jo-s motiną su ūsais.
-Nemanau, kad iš jo reikia tyčiotis.
Grafas nesutiko. Jam tai atrodė labai linksma.
-Linksma tyčiotis iš žmonių....
-man tėvelis sakė, kad jiems po to visą gyvenimą lieka trauma..na jie tampa nenormalūs.
-Nesąmonė. Ir jiem linksma.
Taip draugiškai besiginčydami bičiuliai išėjo iš turgelio.